uždaryti

 

 Graikija oficialiai – Graikijos Respublika – valstybė Europos pietryčiuose, prie Viduržemio jūros. Ji užima pietinę Balkanų pusiasalio dalį ir turi daugiau negu 100 salų, kurios užima 19 % visos šalies teritorijos. Graikija šiaurės vakaruose ribojasi su Albanija, šiaurėje su Makedonija ir Bulgarija, šiaurės rytuose su Turkija. Šalies pakrantę skalauja Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūros.

Dabartinė Graikija yra Senovės Graikijos palikuonė ir yra laikoma Vakarų pasaulio kultūros lopšiu. Šalis yra laikoma vakarų demokratijos, filosofijos, Olimpinių žaidynių, Vakarų literatūros, istoriografijos, politologijos, svarbių mokslinių ir matematinių principų, dramos, tragedijos ir komedijos tėvyne. Šį palikimą iš dalies atspindi 17 Graikijos istorinių objektų, kurie yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Senovės Graikija

Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo civilizacijos klestėjimo Kretoje ir Balkanų pusiasalyje II tūkst. pr. m. e. Senovės Graikų kolonijos apėmė daug platesnes teritorijas, nei šiuolaikinė Graikija. Vėliausiai nuo VII a. pr. m. e. graikai pradėjo kolonizuoti dabartinės Turkijos, Kipro, Italijos, Libijos pakrantes. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikai užvaldė Anatoliją, Egiptą, Siriją ir Mesopotamiją. Nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kol Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų, vyravo helenizmas.

Bizantija

Kryžiuočiai įžengia į Konstantinopolį (Eugène Delacroix Luvras, Paryžius).

Romos imperijai pasidalijus į Rytų ir Vakarų Romos imperijas, graikų svarba buvo didesnė Rytų Romos imperijoje, dar vadinamoje Bizantija. Konstantinas Didysis pavertė Konstantinopolį nauja Bizantijos-Romos imperijos sostine. Nuo to laiko miestas tapo svarbiausiu helenizmo centru ir juo išliko iki šių laikų. Bizantijos vidurinio laikotarpio pirmaisiais šimtmečiais (610–867 m.) imperiją puolė seni priešai: persai, langobardai, avarai ir slavai) bei pirmąkart istorijoje pasirodę arabai ir bulgarai. Priešų atakos neapsiribojo pasienio sritimis. Priešai dažnai įsiverždavo toli į imperijos žemes, taip keldami grėsmę pačiai sostinei.

1204 m. prasidėjo paskutinis Bizantijos laikotarpis. Graikai pirmąkart prarado Konstantinopolį, kai šį užėmė lotynų kryžiuočiai, įkūrę Lotynų imperiją, gyvavusią 57 metus. Šiuo laikotarpiu Bizantijoje įsivyravo feodalizmas. 1261 metais graikų imperija buvo padalinta tarp Komninų valdomo Epyro ir Paleologų dinastijos Nikėjos. Po ilgalaikio nykimo ir teritorijų praradimo turkams, Bizantijos istorija baigėsi 1453 metais, kai buvo užimtas Konstantinopolis.

Osmanų imperija

Atėjus osmanams vyko dvi graikų migracijos. Pirmoji – graikų inteligentų migracija į Vakarų Europą, skatinusi Renesanso pradžią, o antroji buvo vietinė: graikai iš lygumų kėlėsi į kalnus. Mileto sistema, atskyrusi Osmanų imperijos gyventojus pagal religiją, labai prisidėjo prie graikų ortodoksų susitelkimo. Graikų ortodoksų bažnyčia kaip tautinė-religinė institucija padėjo pusiasalio graikams išsaugoti kalbą, papročius ir kultūrą valdant osmanams.

Modernioji Graikija

Osmanai valdė Graikiją iki XIX a. pradžios. 1821 m. kovo 25 d. graikai sukilo ir paskelbė nepriklausomybę, bet ją pasiekė tik 1829 m. Kelis kartus atrodė, jog osmanai numalšins sukilimą, tačiau jiems grėsė tiesioginis Prancūzijos, Britų ir Rusijos imperijų įsiveržimas. Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras graikas Ioannis Kapodistrias grįžęs į tėvynę tapo pirmuoju Graikijos respublikos prezidentu. Bet Europa nusprendė, jog Graikija turi tapti monarchija ir pirmuoju karaliumi tapo Otas iš Bavarijos, o antruoju – Jurgis iš Danijos. XIX a. – XX a. pradžioje Graikija siekė išplėsti savo teritoriją, kad joje gyventų visi Osmanų imperijos graikai. Jonijos salas grąžino britai 1863 m. atvykstant naujam karaliui iš Danijos, o Tesaliją osmanai atidavė be kovos. Po Balkanų karų 1912–1913 m. graikai atgavo Epyrą, pietinę Makedoniją, Kretą ir Egėjo salas. Dabartinės Graikijos sienos nusistovėjo 1947 m.

Graikijos pilietinis karas vyko 1944–1949 m. Graikijoje tarp Jungtinės Karalystės, o vėliau JAV remiamų Vyriausybės pajėgų ir Graikijos Demokratinės Armijos, Graikijos Komunistų partijos karinės šakos. Pasak kai kurių analitikų, tai pirmasis atvejis, kai Vakarai pokaryje įsikišo į politinę situaciją užsienio šalyje. Po Vyriausybės pergalės Graikija tapo NATO nare, o tai nustatė jėgų balansą Egėjo jūros regione per visą Šaltąjį karą.

1974 m. rugpjūčio 14 d. graikų kariai pasitraukė iš NATO struktūrų protestuodami prieš Turkijos vykdomą šiaurės Kipro okupaciją 1975 m. po referendumo, kuris patvirtino karaliaus Konstantino II nušalinimą, įsigaliojo demokratiška respublikos konstitucija. Po demokratijos atkūrimo Graikija tapo stabilia ir ekonomiškai augančia šalimi. Graikija vėl tapo NATO nare 1980 m.Šalis ES nare tapo 1981 m., o euras buvo įvestas 2001 m.

Politinė sistema

Dabartinė Graikijos konstitucija buvo priimta 1975 m. birželio 11 d., bet 1986 ir 2001 metais buvo gerokai reformuota. Ji apibrėžia Graikiją kaip parlamentinę respubliką, grindžiamą socialiniais ir konstituciniais principais. Valdymo forma yra parlamentinė demokratija.

Parlamentas

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas. 300 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2009 m. spalio 4 dieną.

Geografija

Olimpas – aukščiausias Graikijos kalnas.

Graikija yra išsidėsčiusi Pietų Europoje, Balkanų pusiasalio pietuose ir Peloponeso pusiasalyje, kurį nuo žemyninės dalies skiria Korinto kanalas, ir daugybėje salų. Didžiausios salos: Kreta (Viduržemio jūra), Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai (Egėjo jūra), Jonijos salynas (Jonijos jūra). Šiaurėje Graikija ribojasi su Albanija (282 km), Makedonija (228 km), Bulgarija (494 km), Turkija (206 km), vakaruose jos krantus skalauja Jonijos, pietuose – Viduržemio, rytuose – Egėjo jūros. Gavdos sala yra piečiausias Graikijos bei Europos taškas.

Šalies plotas yra 131 957 km², iš jų 106 915 km² sudaro žemyninė dalis, o 25 042 km² (apie 19 %) sudaro 3 054 salos, iš kurių 87 yra gyvenamos. Dėl didelio salų kieko Graikijos pakrantės ilgis yra labai įspūdingas – net 13 676 km, iš kurių tik apie 4000 km tenka Graikijos žemyninei daliai.

  • Bendras sausumos sienų ilgis: 1210 km
  • Pakrantės ilgis: 13 676 km

Nors šalis yra charakterizuojama kaip jūrų šalis, ji ir labai kalnuota. Kalnai užima net 79,9 % Graikijos teritorijos. Didžiausi šalies kalnai ir kalnagūbriai yra Pindas, Olimpas, Osa, Pelion kalnagūbris, kalnų masyvas Rodopai, Taygetus kalnynas Peloponeso pusiasalyje ir Psiloritis kalnų masyvas Kretoje. Aukščiausia šalies viršukalnė yra Olimpas (2 918 m.). Šalies lygumos, kurias būtu galima ekonomiškai naudoti, prastai prieinamos ir yra daugiausiai Tesalijos, Makedonijos bei Trakijos regionuose.

Klimatas

Graikijoje vyrauja Viduržemio jūros klimatas: drėgnos, švelnios žiemos ir sausos bei karštos vasaros. Pajūryje žiemomis vyrauja švelnus oras, dažnai lyja, sniegas teiškrenta labai retai. Vasaros yra gana karštos ir per jas retai siautėja audros. Šalies viduje žiemomis yra žymiai vėsiau. Naktį dažnai pasitaiko šalnų bei retkarčiais iškrenta daug sniego. Vasaromis yra panašiai kaip ir pakrantėse: karšta ir sausa. Vidutinis metinių kritulių kiekis svyruoja nuo 400 iki 1000 mm. Dėl to, kad Graikija yra kalnuota, šalyje yra galimybė užsiimti žiemos sportu ir joje yra 19 žiemos sporto centrų.

Turizmas

Graikija kasmet pritraukia daugiau nei 16 mln. turistų. Turizmo pajamos sudaro 15% BVP pajamų. Dėl turtingos, įvairiapusiškos, ilgos istorijos ir Viduržemio jūros paplūdimių valstybė yra patraukli turistams iš viso pasaulio. 2005 m. vien Graikijos sostinę Atėnus aplankė 6 088 287 turistų. Turizmo infrastruktūra Graikijoje smarkiai pagerėjo nuo 2004 m. vasaros olimpinių žaidynių Atėnuose ir toliau yra plėtojama, ypač masinis turizmas.

Didžiausios salos: Kreta (Viduržemio jūra), Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai (Egėjo jūra), Jonijos salynas (Jonijos jūra).
Saulės ir pasaulio stebuklų šalis, kadaise buvusi žinoma kaip Elada, vėliau romėnų pervadinta ir šiandien visiems pažįstama Graikijos vardu, – moderni Pietų Europos valstybė viliojanti keliautojus gausybe malonumų: gardžiu maistu, vietiniu vynu, įstabaus grožio paplūdimiais, nepakartojamais saulėtekiais, keistais, bet žaviais kaimeliais, žvilgsniu neaprėpiama pakrante bei mažytėmis, tarsi dekoratyvinėmis, kupinomis įvairiausių netikėtumų salomis. Visada kaitri saulė ir skaidrūs vandenys – būtent tai, ko reikia idealiam poilsiui.
Atėnai – išminties ir dvasinės kultūros centras, karo deivės Atėnės vardu pavadinta Graikijos  sostinė, kuri kiekvienam dovanoja kelionę į senųjų graikų dievų šventyklą. Čia paliktas žymiausias ir ryškiausias antikos paminklas – Akropolis, kurio didybė siejama su jau minėta deive. Sakoma, jog smeigus jai į žemę ietį, išdygo alyvmedis, šventas graikų medis, visais laikais žmonėms teikęs ir maistą, ir kurą, ir šviesą. Įdomu ir vertinga aplankyti Akropolio archeologijos muziejų, kuriame saugoma dalis Akropolio meno kūrinių ir skulptūrų originalų. Taip pat Atėnai siūlo pamatyti 1896 m. vykusių pirmųjų olimpinių žaidynių stadioną, Dzeuso šventyklą, Adriano arką bei sostinės senamiestį, vadinamą Plaka. Stebinančiai žavios yra ir viduramžiais statytos bizantiškos bažnyčios: Šv. Apaštalų (X a.), Šv. Teodoro, Mažoji Metropolija, pastatyta ant XII a. senovinių griuvėsių. Visa tai anų laikų palikimas, neleidžiantis pamiršti senosios kultūros didybės.
Salonikai – antrasis pagal dydį Graikijos miestas, Makedonijos sostinė, įkurta 315 m. pr. Kr.
Šiandien Salonikai – klestintis, triukšmingas, medžių žalumoje paskendęs didmiestis su daugybe modernių pastatų ir prekybos centrų, restoranų ir tavernų.  Šlovingą praeitį saugo Venecijos meistrų XV a. statinys, miesto simbolis - Baltasis bokštas, Šv. Demetrijaus bazilika, menanti ankstyvosios krikščionybės laikus. Ši miesto patrono bažnyčia – vienas įspūdingiausių graikų ortodoksų tikėjimo monumentų, išsiskiriantis puikia freskų tapyba ir unikaliomis mozaikomis. Sofijos bazilika (VI a.), Dvylikos Apaštalų bažnyčia (XIII a.), imperatoriaus Galerijaus triumfo arka (303 m.) Salonikų archeologijos muziejus lankytojams pateikia įdomių bei turtingų antikos ir romėnų periodų ekspozicijų. Muziejaus pasididžiavimas – unikalūs aukso papuošalai ir dirbiniai iš Pilypo II Makedoniečio kapo, kuris buvo atrastas 1977 m. senovinėje Makedonijos sostinėje Verginoje. M. Andronikos vadovaujamos ekspedicijos atrasti lobiai tapo tikra sensacija. Šis miestas tikra meno ir kultūros buveinė, padovanojanti kiekvienam saujelę praeities.


Kurortai


Chalkidikės pusiasalis - pusiasalis esantis Makedonijoje, didžiausioje Graikijos provincijoje, yra viena gražiausių ir ekologiškai švariausių Graikijos vietų. Beje, ši vieta dar vadinamas "Poseidono trišakiu". Legenda byloja, kad mitiniai gigantai Sitonas ir Atonas, besivaržydami ir negalėdami nuspręsti, kuriam iš jų atiteks dieviško grožio undinė, užrūstino jūrų dievą Poseidoną, kuris, pykčio pagautas, sviedė savo trišakį į Chalkidikės pusiasalį ir padalino jį į tris dalis - tris milžiniškus "pirštus", vėliau pavadintus Kasandros, Sitonijos ir Atono vardais. Šiuos iškyšulius jungia ir skiria skaidrūs, smaragdo spalvos Egėjo jūros vandenys. Nedideli jaukūs kurortiniai miestukai su barais, tavernomis, restoranais, idiliškos įlankėlės, kalvos su kvepiančiais pušynais, sodri vynuogynų, citrusinių augalų bei pistacijų žaluma maloniai nuteikia poilsiui. Graikijoje pailsės kiekvienas, ieškantis ramybės ar trokštantis pažinti, norintis patinginiauti ar pašėlti.
Afitos (Kasandros pusiasalis) - tai nedidelis, gražus, žavintis nacionaliniu architektūros stiliumi, siauromis gatvelėmis kurortinis Kasandros iškyšulio miestelis, įsikūręs aukštai ant kalvos. Apačioje – smulkaus žvyro paplūdimys. Vakarais poilsiautojams atviros tavernų, kavinių, barų, suvenyrų parduotuvėlių durys.
Hanioti (Kasandros pusiasalis) - judrus ir spalvingas nedidelis kurortas Kasandros iškyšulyje. Smulkaus žvyro paplūdimys – gera vieta maudytis ir degintis. Miestelyje yra daug barų, tavernų, restoranų, suvenyrų parduotuvėlių. Šiltais vakarais malonu pasivaikščioti ar pasėdėti tavernose po atviru dangumi.
Kalitėja (Kasandros pusiasalis) - judri kurortinė vietovė Kasandros iškyšulyje. Miestelio centre yra keli bankai, keletas suvenyrų parduotuvių, nedidelis vaisių ir daržovių turgus. Kurorto paplūdimio zonoje daug barų, tavernų, restoranų. 500 m į pietus nuo miestelio – diskoteka po atviru dangumi. Vandens sporto mėgėjams – nardymo centras ir įvairios vandens sporto pramogos. Šalia jūros yra Amono – Dzeuso šventyklos liekanos.
Kriopigi (Kasandros pusiasalis) - mažas jaukus miestukas Kasandros iškyšulyje. Čia yra prekybos centras, keletas paplūdimio barų bei tavernų. Pakrantę skalauja skaidri jūra, o paplūdimys – rupaus smėlio.
Metamorfosi (Sitonijos pusiasalis) - nedidelis, ramus, apsuptas pušų giraičių žvejų miestukas Sitonijos pusiasalio pradžioje. Miestelio centre gausu tavernų, suvenyrų parduotuvių, paplūdimyje – vandens sporto pramogų. Miestelio centre yra diskoteka. Nuo šios vietovės tik valanda kelio iki šventojo Atono kalno.
Nea Potidea (Kasandros pusiasalis) – pačioje Kasandros pusiasalio pradžioje esantis miestelis, kuris skiria Kasandros pusiasalį nuo žemyno. Čia rasite 6-ojo tūkstantmečio miesto sienos griuvėsius, šalia uosto pamatysite vandens apsemtus miesto tvirtovės likučius. Gurmanai čia ras puikių graikiškų tavernų bei kavinių, kur turės puikią galimybę mėgautis graikiškos virtuvės patiekalais.
Olimpinė Rivjera – Homero, Herodoto poemose apdainuotas dievų, mūzų ir herojų kraštas. Tai Egėjo jūros pakrantė, nusidriekusi į pietus nuo Salonikų. Nuostabūs smėlėti paplūdimiai, skaidrus jūros vanduo ir dieviškoji aura, pasiekianti mus nuo legendomis apipinto Olimpo kalno viršūnės, nuo kurios atsiveria kerinčio grožio vaizdai. Čia susilieja smaragdinės jūros žavesys ir žydinčių alyvmedžių aromatas. Jo papėdėje įsikūręs Katerini miestas, kadaise vadintas Atiros (Heteros) vardu. Dabar tai Olimpinės Rivjeros sostinė. Čia sukurta tobula turizmo infrastruktūra, yra daug tavernų, siūlančių gausybę nacionalinės virtuvės patiekalų bei gėrimų. O muzika ir šokiai geriausiai atskleidžia graikų charakterį, jų papročius, būdą.
Paralija Katerini – judri kurortinė vietovė, už 10 km nuo Katerini miesto, besitęsianti Egėjo jūros pakrante, turinti ilgą smėlėtą paplūdymį su jaukiais viešbučiais, parduotuvėmis, daugybe tavernų, siūlančių įvairių graikų virtuvės patiekalų. Dieną – vandens sporto įvairovė paplūdimyje, vakarais – smagios diskotekos, barai. Netoliese, už 30 km, yra didingas Olimpo kalnas – puiki galimybė paklaidžioti kalnų takais ar įkopti į jo viršūnę (2917,9 m). Papėdėje – antikinis Diono miestas, stebinantis įvairių laikotarpių pastatų liekanomis. Už 200 km milžiniškų uolų viršūnėse stūkso pribloškiantys viduramžių Meteoros vienuolynai.
Pefkohori (Kasandros pusiasalis) - nedidelis kurortinis miestukas pietinėje Kasandros iškyšulio pusėje. Čia puikiai dera kalnai, pušų giraitės, šilta jūra ir įvairiausių pramogų gausa.
Psakudija (Sitonijos pusiasalis)- nedidelis, bet labai jaukus kurortas Sitonijos pusiasalio pradžioje. Čia yra prekybos centras, keletas barų, tavernų, diskoteka. Skaidri jūra, rupaus smėlio paplūdimys, vandens sporto pramogos.

  Religija

Graikų ortodoksai sudaro 95 %  98 % šalies populiacijos ir šis tikėjimas turi „dominuojančios religijos“ statusą Graikijos konstitucijoje. Taip pat šalyje yra musulmonų mažuma, turinti nuo 98 000 iki 140 000 atstovų. Dauguma jų gyvena Trakijoje, kur musulmonai sudaro 28,88 % populiacijos. Taip pat yra apskaičiuota, kad šalyje yra nuo 200 000 iki 300 000 musulmonų imigrantų.

Pasak 2005 m. apklausos, 81 % Graikijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 16 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 3 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis, Graikija yra trečia labiausiai į Dievą tikinti valstybė Europos sąjungoje (po Maltos ir Kipro).